Viešbutis Indija: nauja karta reikalauja naujos rūšies prabangos
Skambinkite skambintojams, namų kambariams ir net svečiams viešbutyje „Taj Mahal Palace“ Mumbajuje
BBC
Ankstesniame darbe karts nuo karto peržiūrėdavau viešbučius ir dažnai jie būdavo brangūs, skirti turtingiems žmonėms, keliaujantiems po neturtingas šalis.
Viešbutis „India“ (BBC2) nagrinėja vieną iš tokių įstaigų – Tadžmahalo rūmus Mumbajuje ir veikėjus, kurie susiburia tarp jų aukštų sienų.
Tokie viešbučiai gali vykti vienu iš dviejų būdų. Verslo kelionėms skirti modeliai siekia aukštesnio internacionalizmo, apsiginklavę marmuru, plienu ir efektyvumo blizgesiu, paneigiančiu bet kokį ryšį su priimančios šalies kultūra ir papročiais. Vienas ar du pusryčių patiekalai gali pakelti antakį, bet nėra nieko kito, kad svečią nuramintų mintys apie išorinį pasaulį.
Toliau – plutokratiškam laisvalaikio keliautojui skirtos, fetišuojančios istoriją, kultūrą ir ryšį su vieta, o jų autentiškumą išryškina tamsiu medžiu ir oda. Jei jis nėra įkvėptas klasikiniu būdu arba nėra vietinis, jo nerasite meniu.
Tadžmahalo rūmai, regis, iš antrosios stovyklos persikelia į pirmąją. Laikas buvo pašauktas ilgamečiams varpininkams ir namų šeimininkėms, taip pat jų svečiams. Savo gyvenimą paskyrusi svetingumo teikimui ar siekimui, senoji karta dabar turi užleisti vietą trumpesnei darbuotojų ir keliautojų klasei, kuri teikia ir reikalauja vienodesnių paslaugų standartų.
„Manau, kad tokios prabangos, kokios Indijoje žmonės tikėjosi iš penkių žvaigždučių viešbučių, ateityje ten nebus“, – sako viešbučio generalinis direktorius. „Jūs neketinate grįžti ir nepamatyti 50 darbuotojų, kurie čia dirbo pastaruosius 30 metų. Taip neatsitiks.
Visa kelionių žurnalistika yra karas su klišėmis, o viešbutis „India“ neišlipa iš mūšio lauko nepažeistas. Tadžas yra „miražas miesto viduryje“. Jo sodus, ramybės oazę, apsuptą rikšų klegesio ir skurdo, serenuoja sitarų garso takelis. Žodžiai „kontrastų šalis“, nors iš tikrųjų nėra ištarti, yra stipriai numanomi.
Tiesą sakant, programa kovoja su klišėmis dviem frontais, o kitas – realybės šou „skraidantis ant sienos“. Šiame žanre net ir sudėtingiausios užduotys turi būti sustiprintos drama. Tik kvailys būtų lažinęsis, kad nerastų scenos, kurioje bosas, viena akimi nukreipęs į kamerą, liepia pavaldiniui pakartoti paprastą, menką užduotį – ir šį kartą tai padaryti tinkamai.
Nepaisant šių paslydimų, viešbutis „India“ buvo rafinuotas savo veislės pavyzdys. Geriausiu atveju ji neprivertė subjektų į išankstinį pasakojimą, bet leido jiems išsakyti kartais netikėtas mintis.
Kai kameros išlindo tarp gatvės žmonių, gyvenančių spygliuočių atstumu nuo viešbučio perimetro tvoros, jie aptiko keistą simbiotinį ryšį tarp turtingiausių ir skurdžiausių mieste.
„Jei Tadžo nebūtų, ką darytume? – sakė viena moteris, trindama pirštus ir nykštį. „Žmonės iš viso pasaulio atvyksta to pamatyti, ir taip mes užsidirbame pinigų maistui nusipirkti. Jei ne jie, mes numirtume iš bado.
Tačiau ją glumina kaltės jausmo apimtų svečių polinkis išdalyti savo pūkuotą SPA avalynę. Niekada nenešiotume tų baltų šlepečių gatvėse, – sako ji, atlaidžiai šypsodamasi pagalvojusi. Jie tik susiteptų.
Jei nuotaikos muzika už viešbučio sienų yra šiek tiek dikensiška, viduje ji labiau skolinga Wesui Andersonui. Marija, viena iš ilgalaikių svečių, galėjo užsiregistruoti tiesiai iš Didysis Budapešto viešbutis ir jo mesti pagyvenę ekscentrikai.
Kruopščiai išsaugota 83 metų amerikietė vasarą leidžia Graikijoje, o žiemoja – Tadžyje. „Man labai pasisekė“, – sako ji, pasitepusi raukšlėtus skruostus pudra.
Teiginys ateina kaip refleksas, pavydo, kurį jos gyvenimo būdas dažnai turi sukelti, pripažinimas. Bet tada jos balsas pasikeičia.
„Šiek tiek...“ sako ji ir nutyla. Tada: „Laikas traukiasi. Aš neturiu daug draugų“.
Netrukus jos įvaikintuose namuose bus vienu pažįstamu veidu mažiau. Viešbučio liokajaus pono Chaskaro išėjimas į pensiją po 42 metų išdirbo dar vieną liūdną natą.
„Esu arčiau savo viešbučio nei savo šeimos“, – sakė jis, išsivalydamas kažkieno popietės arbatą, kurios siluetas atsispindėjo šviesiame lango fone, o už jo – didinga kolonijinio Mumbajaus panorama.
Jei „Hotel India“ būtų fantastika, jiedu kartu rastų laimę savo gyvenimo prieblandoje. Tačiau dėl visokio meniško montažo ir kinematografijos programa įstrigo prozinėje realybėje.
Kitos savaitės epizodas apžvelgs viešbučio riaumojančią prekybą verslo konvencijomis, kuriose slypi jo ateitis. Maria ir ponas Chaskaras slysta į jos praeitį.
Viešbutis „India“ tęsis trečiadienį 20 val. per BBC2
Holdenas Frithas tviteryje rašo adresu twitter.com/holdenfrith
