Pokalbių nuotraukos su būgnininkais Billy Cobhamu ir Chrisu Maasu
Abu muzikantai aptaria savo aistras fotografijai ir perkusijai bei kaip vienas neišvengiamai veikia kitą
Du geriausi savo srities būgnininkai Billy Cobham (Miles Davis, Mahavishnu Orchestra ir daugiau nei 40 albumų kaip lyderis) ir Chrisas Maasas (mumford & Sons sesijos grotuvas ir gyvo garso būgnininkas) aistringai mėgsta muziką ir fotografiją. Čia jie kalba apie dviejų užsiėmimų santykius savo gyvenime.
BILIS KOBAMAS
Mano fotografija yra susijusi su viskuo, ką darau žaisdamas. Aš pradėjau šaudyti, kai buvau armijoje 1964 m., ir niekada nesustojau. Turėjau mažą dėžutę ir jiems patiko mano nuotraukos. Kai kurios katės gavo ginklą, aš – fotoaparatą. Na, aš taip pat turėjau gauti ginklą, bet visi šaudymai buvo su fotoaparatu.
Po kariuomenės aš fotografavau Horace'ą Silverį, kai buvau toje grupėje – 1968 m. padariau savo pirmąją albumo viršelio nuotrauką jo albumui „Blue Note“ Serenade to a Soul Sister – taip pat grafą Basie, Milesą ir Gilą Evansą.
Kai dvejus metus buvau su Mahavišnu orkestru, fotografuodamas man leido šiek tiek laiko susikaupti. Aš turiu galvoje, kai kurie muzikantai tiesiog nesieja prie to. Johnas McLaughlinas, manau, kad jis tiesiog naudojo kompaktinį fotoaparatą momentinėms nuotraukoms daryti, o aš ten buvau su savo „Leica“ su 150–280 mm priartinimu su visais varpais ir švilpukais, o jis žiūrėjo į mane taip, lyg būčiau išėjęs pietauti. Vis dar turiu tą M3, bet dabar esu grynai skaitmeninis – Leica M8 arba S Typ 007.
Kai matau nuotrauką, ji man tampa trimatė – galiu įsivaizduoti, ką ji reprezentuoja ir koks yra jos fonas. Ir visi šie dalykai išryškėja mano grojime. Man fotografuoti yra tarsi užfiksuoti akimirką savo gyvenime, kaip vieną ląstelę animacijoje, sustingusią mano laiko šioje žemėje akimirką. Tai taip pat atitraukia mano mintis nuo to, ką aš galvoju muzikiškai, ir suteikia šiai smegenų daliai minutei pailsėti, kol darau ką nors vaizdinio. Vis dar esu kūrybingas, bet kitaip. Tada, kai grįžtu prie muzikos, ji turi daugiau prasmės.
CHRIS MAAS
Nesu tikras, kur mano fotografija ir grojimas dera. Dar ne. Pradėjau groti būgnais būdamas ketverių metų; Tik prieš penkerius metus pradėjau iš tikrųjų užsiimti fotografija. Ar žinote tą Malcolmo Gladwello teoriją, kad gerai pasieksite tik po 10 000 valandų praktikos? Na, aš turiu valandas ant būgnų, bet dar ne fotoaparatą, todėl nemanau, kad mano fotografavimo lygis yra artimas mano būgnų žaidimo lygiui – bent jau šiuo metu.
Man fotografija prasidėjo kaip būdas dokumentuoti gyvenimą kelyje, kad galėčiau pažvelgti atgal ir pamatyti, kur buvome, ir kaip būdas užpildyti valandas prieš pradedant žaisti. Žmonės galvoja apie buvimą kelyje kaip tik tas dvi valandas kiekvieną vakarą scenoje. Jie pamiršta apie kitas 22 valandas. O fotografavimas pakeitė mano gyvenimą. Keliuosi anksčiau, kad pamėginčiau užfiksuoti šviesą, o jei esame vidury niekur – Australijoje ar Amerikoje – žinau, kad visada bus ką rasti, galbūt seną ženklą ar pastatą. Jūs tiesiog žiūrite į vietas kitaip.
Manau, kad yra vienas aspektas, kai fotografija papildo mano būgnų grojimą. Kai esate sesijos žaidėjas, kaip ir aš, esate pasamdytas groti tam tikru būdu ar tam tikru garsu, todėl tai iš tikrųjų yra kažkieno idėjų išraiška. Su fotografija tai mano reikalas. Išeinu su savo Leica M6 arba kompaktišku Q ir niekas man nenurodinėja, ką daryti, ką ir kaip fotografuoti. Tai asmeninė kūrybinė išeitis, laisvė, kurios ne visada gaunu grodamas būgnais.
Taigi mano gyvenime yra vietos abiem. Žinau tik tiek, kad toliau fotografuosiu. Net jei visas pasaulis nusiteiks prieš mano darbą, aš vis tiek fotografuosiu.
