Prisimenant Davido Bowie spindesį
Britų fotografas Mickas Rockas ir mados dizaineris Johnas Varvatosas apmąsto, ką jiems reiškė ikoniška atlikėja
„The Rise of David Bowie“, 1972–1973 m., yra oficialaus muzikanto to meto fotografo Miko Roko vaizdų rinkinys. Anksčiau šį mėnesį knyga buvo pristatyta Roko draugo, JAV mados dizainerio (ir aistringo muzikos gerbėjo) Johno Varvatoso pokalbio renginyje Londono parduotuvėje. Čia jiedu dalijasi savo asmeniniais prisiminimais apie muzikos ir kultūros ikoną.
MIKAS ROKAS
Kai pirmą kartą pamačiau Davidą Bowie, jis grojo prieš maždaug 400 žmonių. Jis nuo pat pradžių mirgėjo kaip žvaigždė. Aš tikrai apie jį nežinojau, kol kas nors nepadavė man spaudos „Hunky Dory“ kopijos. Daug kartų grojau Life on Mars – galiausiai sujaučiau vinilą ir iš tikrųjų turėjau nusipirkti kitą, o tai tikrai kažką sako, nes tais laikais taip norėjau gauti nemokamų dovanų.
Mane pribloškė didžiulis vyro originalumas. Jis buvo labai žavus ir ryškus, o kai pirmą kartą su juo susitikau, tai ne tik norėjau jį fotografuoti, bet ir pakalbinti. Aš parašiau keletą straipsnių apie jį „Club International“ ir „Rolling Stone“, taip pat paauglių roko žurnalams, tokiems kaip „Rock Scene“. Retkarčiais matydavau, kaip jis skambindavo žmonėms (nors niekada to nedarė su manimi), ypač pašnekovus, kuriuos laikė neišmanančiais ar prastai informuotais.
Jis man sakydavo: „Aš esu pats nešvankiausias žmogus, kokį tik sutiksi“, o aš sėdėjau galvodama: „Nežinau, Deividai, manau, kad mes pažįstame daug daugiau žmonių, kurie yra daug mažesni. Saunus.'
Tai buvo mutacija į Ziggy Stardust, kuri kažkaip susintetino visus jo elementus. Su juo buvo smagu leisti laiką, begalinis smalsumas ir žaisminga asmenybė. Buvo įdomu pamatyti kontrastą tarp jo ir Lou Reedo. Lou buvo labai išsilavinęs, o Davidas labiau mokėsi savarankiškai. Tai buvo tarsi tamsu ir šviesu, Niujorkas ir Londonas.
Iš jų daug išmokau apie jautrumą. Tai buvo visada – matote mano Sydo Barretto nuotraukose, – bet aš, kaip fotografas, tobulėjau, sutelkdamas dėmesį į tuos du.
JONAS VARVATOS
Būdamas jaunas, maždaug 14 metų vaikinas Detroite, aš nežinojau apie Bowie, ypač muzikine prasme. Mačiau vaizdus kai kuriuose britų žurnaluose, tokiuose kaip „Melody Maker“ ir „New Musical Express“, bet nelabai atkreipiau dėmesį, kol nepasirodė „Ziggy Stardust“. Tas albumas buvo tiesioginis meilės romanas. Nuėjau pas jį per tą turą, kai jam buvo atidaryta Roxy Music, ir tai pribloškė. Buvau kai kuriose įdomiose laidose, mačiau net tokius, kaip „Led Zeppelin“, bet nieko nepriėjo.
Jo pavertimas Ziggy Stardustu buvo visiškas reiškinys, ir Mickas jį sugavo tiesiai prieš tai, kai jis tapo didžiuliu sandoriu. Tai buvo momentas, kai Bowie mane įtraukė kaip gerbėją – nuo tada norėjau vartoti viską, ką jis kada nors gamino, nes buvau taip suintriguotas.
Tas albumas vis dar yra vienas iš mano mėgstamiausių visų laikų. Man tiesiog patinka viskas – gitaros, vokalas, gamyba...
„The Rise of David Bowie“, 1972–1973, išleidžia „Taschen“, 49,99 GBP. taschen.com ; mickrock.com ; johnvarvatos.com
