„Hamas“ supratimas: iš dalies terorizmas, iš dalies geri darbai
Trys dalykai, kuriuos turėtumėte žinoti prieš nurašydami „Hamas“ kaip tik smurtinę teroristinę organizaciją
„Hamas“ yra tarptautiniu mastu įtraukta teroristinė organizacija. Per atakas nuo 1993 m. žuvo daugiau nei 400 izraeliečių. Vien per šį mėnesį vykusią operaciją „Apsauginis kraštas“ jis prisiėmė atsakomybę už daugiau nei 50 savižudžių išpuolių ir paleido daugiau nei 2 000 raketų į civilius Izraelio rajonus.
Tai, kad šios raketos žuvo tik du civiliai kol kas per dabartinį konfliktą neatleidžia Hamas dėl karo nusikaltimo, kai beatodairiškai puola ne kovotojus, ką šią savaitę pažymėjo JT vyriausiasis žmogaus teisių komisaras.
„Hamas“ buvo toliau kaltinamas daug žmogaus teisių pažeidimų Gazos ruože, įskaitant savavališką sulaikymą, neteisminius žudymus ir kankinimus. Trumpai tariant, tai nėra geri vaikinai – ir tai nėra bandymas apginti savo nusikaltimus.
Tačiau teroristų etiketė neleidžia bet kokiam niuansui ar gilesniam šios grupės supratimui; jis užgožia priežastis, kodėl, be savo smurtinės pozicijos, Hamas tapo pagrindiniu veikėju Izraelio ir Palestinos konflikte.
Tai ne tik teroristinė organizacija, bet ir demokratiškai išrinkta partija, visuomenės gerovės judėjimas ir netobula alternatyva ilgus metus trunkančiai vyriausybės korupcijai ir pažangos stokai kuriant Palestinos valstybę.
Nesiekdami pateisinti grupės veiksmų, čia yra trys dalykai, kuriuos turėtumėte žinoti apie Hamas ir jo įtakos augimą:
1. Didelė jo populiarumo dalis neturi nieko bendra su radikalumu.
„Hamas“ – arabų kalbos islamiško pasipriešinimo judėjimo santrumpa, kuri taip pat reiškia „uolumas“ – įkūrėjas buvo šeichas Ahmedas Yassinas. Užsienio santykių taryba apibūdina jį kaip Palestinos dvasinį lyderį ir Musulmonų brolijos aktyvistą, kuris septintajame dešimtmetyje pradėjo pamokslauti ir vykdė labdaros darbus Gazos Ruože ir Vakarų Krante.
Kaip Musulmonų brolijos grupės padarė kitose Artimųjų Rytų šalyse, ypač Egipte, „Hamas“ pelnė paprastų žmonių paramą per savo gerovės darbas su skurdžiais, apleistais žmonėmis, o ne savo smurtiniais metodais, nors neabejotinai jis ir dėl to pritraukė pasekėjų.
„Nepaisant jo karingos reputacijos“, – priduria Užsienio santykių taryba, – „Hamas“ vietinė parama daugeliu atžvilgių gali būti siejama su plataus socialinio programavimo tinklo tinklu, įskaitant maisto bankus, mokyklas ir medicinos klinikas... „Hamas“ skiria didžiąją dalį savo numatomo 70 mln. USD metinio biudžeto plačiam socialinių paslaugų tinklui.
Grupės iškilimą ir nuolatinę sėkmę dar labiau sustiprina nusivylimas Fatah, kita pagrindine palestiniečių partija, kuri plačiai laikoma korumpuota ir nekompetentinga, ypač po to, kai 1994 m. Oslo susitarimai neužtikrino nepriklausomos Palestinos valstybės.
2. 2006 m. rinkimai nebuvo vienbalsiai už terorizmą.
2006 m. sausį „Hamas“ tapo pirmąja islamistų grupe arabų pasaulyje, demokratiškai įgavusia valdžią. Pasivadinusi pavadinimu „Pakeitimai ir reforma“, ji laimėjo 74 iš 132 vietų per rinkimus, kurie buvo laikomi ES rinkimų stebėjimo misija turėti „įspūdingą rinkėjų dalyvavimą atvirame ir sąžiningai konkuruojančiame rinkimų procese“.
Fundamentalistų grupė pasiekė daug daugiau, nei kas nors prognozavo, bet tai nereiškia, kad tai turėtų būti vertinama kaip vienbalsis palestiniečių balsavimas už radikalesnes Hamaso pozicijas.
„Hamas“ iškovojo 44,45 proc. sąrašo vietų, o tai suteikia tik vienu mandatu daugiau nei „Fatah“. Būtent balsavimas apygardoje suteikė jam pranašumą prieš varžovą, išplėšdamas kiek daugiau nei du trečdalius laisvų vietų, surinkęs tik 40 procentų balsų.
Išeiti iš apklausų parodė, kad tik mažuma žmonių – vos devyni procentai – balsavo remdamiesi smurtinių ar taikių partijų planais išspręsti Palestinos ir Izraelio konfliktą.
„Du svarbiausios problemos rinkėjams buvo korupcija Palestinos valdžioje, kurioje dominuoja „Fatah“, ir PA nesugebėjimas užtikrinti įstatymų ir tvarkos... Beveik du trečdaliai šias dvi problemas įvertino kaip didžiausią prioritetą. Khalilas Shikaki, žymus apklausų vykdytojas ir Palestinos politikos ir tyrimų tyrimų centro direktorius, rašė. Newsweek tuo metu.
3. Jos dažnai cituojamos Chartijos esmė dabar nėra svarbi.
Taip, „Hamas“ įkūrėjas 1988 m Užsakomųjų įsipareigoja „pakelti Alacho vėliavą virš kiekvieno Palestinos colio“ (nuoroda į istorinę Palestiną, kuri apima šiuolaikinį Izraelį, Vakarų Krantą ir Gazą).
Taip, jame teigiama, kad „džihadas yra jo kelias, o mirtis dėl Alacho yra didžiausias jo noras“.
Taip, joje sakoma, kad ji tiki, kad „Palestinos žemė yra islamo Waqf [suteikta nuosavybė], pašventinta būsimoms musulmonų kartoms iki teismo dienos“ – klaikiai panašus į ekstremistų izraeliečių teiginį, kad Vakarų Krantas, ką jie vadina Judėja ir Samarija, buvo dovanotas jiems Dievo.
Taip, ji atmeta ankstesnius Palestinos išsivadavimo organizacijos sudarytus taikos susitarimus. Taip, Izraelis daugybę kartų lyginamas su naciais ir pagal valią painioja žydus ir izraeliečius.
Taigi negalima paneigti, kad tai yra fundamentalistinės islamistinės organizacijos, gimusios prasidėjus Pirmajai Palestinos intifadai (sukilimui) su smurtiniais ketinimais ir aiškiai antisemitiškai nusiteikusios, steigiamasis dokumentas.
Tačiau nors Hamas iš esmės liko ištikimas šiam bendram apibūdinimui, kai kurie mano, kad jos chartija nebeatspindi jos tikslų ir yra labiau istorinė reliktas.
Svarbiausia, kad „Hamas“ 2006 m. rinkimų manifeste atsisakė raginimo sunaikinti Izraelį. Po trejų metų lyderis Khaledas Meshaalas sakė nedviprasmiškai, kad jis priimtų Palestinos valstybę iki 1967 m. sienų, visų taikos derybų pagrindą, pareiškimą, kuris netiesiogiai pripažįsta Izraelio teisę egzistuoti.
„Hamas“ ir toliau atsisako pripažinti Izraelio teisę egzistuoti žydų valstybė nes tai pakenktų beveik visuotiniam palestiniečių reikalavimui JT suteikti perkeltiesiems pabėgėliams teisę grįžti į savo pirminius namus Izraelyje, prie ko laikosi ir Fatah.
