Robertas Burnsas: žinomiausi jo eilėraščiai
Įžymūs kūriniai yra Auld Lang Syne, Tam O'Shanter ir Address to a Haggis
- Kas buvo Robertas Burnsas?
- Robertas Burnsas: žinomiausi jo eilėraščiai
- Geriausi škotiški viskiai, skirti švęsti Burns Night
Robertas Burnsas (dar žinomas kaip Robbie Burns, dar žinomas kaip Rabbie Burns, dar žinomas kaip Škotijos mėgstamiausias sūnus) buvo škotų rašytojas ir dainų tekstų autorius.
Iki šiol geriausiai žinoma Burnso kompozicija yra tradicinis Naujųjų metų išvakarių himnas Auld Lang Syne . Kiti žinomi kūriniai yra epinė poema Tam O'Shanter ir romantiškas Raudona, raudona rožė .
Čia pažvelgsime į žinomiausius Roberto Burnso eilėraščius.
Kreipimasis į Haggisą, 1786 m
Nuoširdus tavo, sūnaus veidas, Puikus pudingo lenktynių vadas! Abon jų a' jūs užimate savo vietą, Skausmas, snukis ar thairm: Weel esate žodinis o'a malonė Kaip lang's mano ranka.
Dejuojančią tranšėją ten pripildai, Tavo skubos kaip tolimas kalnas, Tavo smeigtukas padeda malūną pataisyti, kai reikia, kol tavo porose rasa tirpsta kaip gintaro karoliukas.
Jo peilis matai kaimišką Darbo dvarą, Ir supjaustė tave paruoštu šleifu, Kasdamas tavo trykštančius vidurius šviesus, Kaip vieną griovį; Ir tada, o koks šlovingas vaizdas, šiltai kvepiantis, turtingas!
Tada, ragas už ragą, jie ištiesia ir stengiasi: Deil tak užpakalį! ant jie varo, Iki a' jų weel-swall'd kytes belyve Yra sulenkti kaip būgnai; Tada auld Guidman, maist patinka rive, Bethankit! dūzgia.
Ar yra tas prancūziškas ragas, ar olio, kuris svaido paršavedę, ar fricassee vata priverčia ją išspjauti tobulą pašaipą, žvelgia žemyn su pašaipa, paniekinamu žvilgsniu ant vakarienės?
Vargšas velnias! Pamatyk, kaip jis nusineša šiukšles, beviltišką kaip nudžiūvęs bėrimas, jo verpstės kotą, kreipiančiąją rykštę; Jo nieve a nit; Per kruviną potvynį ar lauką lėkti, o kaip netinkama!
Bet pažymėk kaimišką, maitintą, drebančią žemę skamba jo protektorius. Plok jo nieve ašmenis, Jis padarys jį švilpti; Kojos ir rankos, ir galvos šnairės, Kaip smūgis į stresą.
Jūs, Pow'rai, rūpinkitės žmonija ir išmeskite jiems bilieto sąskaitą, Auld Scotland nori naujingų gaminių. Bet jei norite jai dėkingos maldos, padovanokite jai malonę!
Mano širdis aukštumose, 1789 m
Atsisveikinimas su Aukštaitijomis, atsisveikinimas su Šiaure, Valour gimtinė, Verto šalis; Kur beklaidžiočiau, kur keliaučiau, Aukštaičių kalvos amžinai myliu.
Mano širdis yra Aukštumose, mano širdies čia nėra; Mano širdis yra aukštumose – vejasi elnius; A-persekiodamas elnius ir sekdamas stirnas, Mano širdis yra Aukštumose, kad ir kur eičiau.
Atsisveikinimas su kalnais, aukštai padengtais sniegu; Atsisveikinimas su žemiau esančiais sluoksniais ir žaliais slėniais; Atsisveikinimas su miškais ir laukiniais kabaniais miškais; Atsisveikinimas su srovėmis ir garsiai pliaupiančiais potvyniais.
Mano širdis yra Aukštumose, mano širdies čia nėra; Mano širdis yra aukštumose – vejasi elnius; A-persekiodamas elnius ir sekdamas stirnas, Mano širdis yra Aukštumose, kad ir kur eičiau.
Raudona, raudona rožė, 1794 m
O mano Luvė kaip raudona, raudona rožė, naujai išdygusi birželį: O mano Luvė kaip melodija, tai mielai sugrota.
Koks tu gražus, mano bonie mergaite, toks gilus aš esu; Ir aš vis dar mylėsiu tave, mano brangioji, kol išdžius jūros.
Kol jūros išdžius, brangioji, ir uolos ištirps saulėje; Ir aš vis dar mylėsiu tave, mano brangioji, kol gyvenimo smiltys bėgs.
Ir labas, mano vienintelis Luve! Ir pagerbk, truputį! Ir aš ateisiu dar kartą, mano Luve, Tho' buvo dešimt tūkstančių mylių!
Pelei, paverčiant ją lizde su plūgu, 1785 m
Mažute, glotnioji, karvėrine, švelnioji žvėrele, o, kokia panika tavo krūtinėje! Tau reikia pradėti skubotai, muštynės! Aš būčiau paleistas tave vytis ir vytis, žudikas žiedas!
Aš tikrai gailiuosi žmogaus viešpatavimo, sugriovė gamtos visuomeninę sąjungą, An' pateisina tą blogą nuomonę, Kuri priverčia tave nustebti Mane, tavo vargšą, žemėje gimusį kompanioną, mirtingąjį!
Abejoju na, kol kas, bet tu gali vogti; Kas tada? vargšas žvėrele, tu gyveni! Daimen icker in the thrave 'S a sma' prašymas; Aš gausiu palaiminimą prie vandens ir niekada nepraleisk!
Tavo mažasis namas taip pat sugriuvęs! Kvaila, kad pergalės ištrūko! Nieko, dabar, į didelį naują ane, o' miglotas žalias! Pasiglemžia niūrūs gruodžio vėjai, Baitas snūduriuoja ir nori!
Tu matei apnuogintus laukus ir dykumą, Greitai ateinančią pavargusią žiemą, Jaukią čia, po sprogimu, galvoji, kad gyvensi, kol sugrius! žiaurus noragas pro tavo kamerą.
Ta mažutė krūva lapų ir žagarų, kainavo tau daug nuovargio graužimo! Dabar tu pasirodei, dėl a' savo bėdų, Bet namas ar hald, Į duobę žiemos šlapdribai šlapdribai, An' cranreuch kaulyti!
Bet, Mousie, tu nesi tavo takas. Įrodinėti, kad numatymas gali būti tuščias; Geriausiai sukurtos pelių ir vyrų gaujos atakos schemos, mums nieko kito, tik sielvartas ir skausmas, pažadėtas džiaugsmas!
Vis tiek tu esi palaima, palyginus su manimi Dabartis paliečia tik tave: Bet, och! Aš metiau savo e'e atgal. Apie perspektyvas liūdna! Ir į priekį, aš nematau, manau, baimė!
Auld Lang Syne, 1788 m
Ar reikia pamiršti pažintį ir niekada neprisiminti? Ar auld pažintį reikia pamiršti, Ir auld lang syne!
Už auld lang syne, mano jo, Už auld lang syne, Mes dar išgersime taurę gerumo, Už auld lang syne.
Ir tikrai jūs būsite savo puslitrais! Ir aš tikrai būsiu mano! Ir mes dar paimsime puodelį gerumo, For auld lang syne.
Mes bėgome apie liemenėles ir gerai sutvarkėme juos; Bet mes klajojome daug pavargę, Sin' auld lang syne.
Mes twa hae padl'd degintis, Frae ryto saulė iki vakarienės; Bet jūros tarp mūsų pynė, riaumoja Sin' auld lang syne.
Ir yra ranka, mano patikima ugnis! Ir gie yra tavo ranka! Ir mes paimsime teisingą gude-Willie-waught, For auld lang syne.
Už auld lang syne, mano jo, Už auld lang syne, Mes dar išgersime taurę gerumo, Už auld lang syne.
Turėčiau urvą, 1793 m
Ar turėčiau urvą kažkokiame laukiniame tolimame krante, Kur vėjai kaukia iki bangos ūžimo: Ten aš verkčiau savo bėdas, Ten ieškočiau savo prarasto poilsio, Iki sielvarto mano akys užsimerks, Nebus daugiau!
Moteriška melaginga, argi negali paskelbti, kad visi tavo mylimi, vargani įžadai bėga kaip oras! Sveikas, tavo naujajam mylimajam, juokkis iš melagingo priesaikos; Tada pabandyk savo krūtinėje Kokia ten ramybė!
Gyvenimo žiema, 1794 m
Bet pastaruoju metu matyti džiugiai žalia, Miškai džiaugėsi diena, Thro' švelnus lietus, juokiasi gėlės Dvigubu pasididžiavimu buvo gėjai: Bet dabar mūsų džiaugsmai pabėgo Ant žiemos sprogimų awa; Tačiau mergelė gegužė, gausiu masyvu, Vėl atneš jiems a'.
Bet mano baltas pow, ne maloniai thowe Ištirpdys Amžiaus snaus; Mano bagažinė eild, bet buss ar beild, Skęsta Laiko žiemos įtūžyje. O, amžius turi varginančių dienų ir naktų bemiego skausmo: Auksinis laikas, o jaunystės pirmykštė, Kodėl nebeateina!
